Rezultatai

Spalio 29 d. 18 val. Vilniaus rotušėje atidaroma fotografo Algimanto Aleksandravičiaus paroda „LDK šešėliai“.

Paroda veiks: 2010.10.29 - 11.20 dienomis

Naugarduko Viešpaties Atsimainymo ir Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios. Fot. A. Aleksandravičius

Daugiau fotografo Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukų žiūrėti svetainėje AlgisPhoto (viena iš galerijų “LDK paveldas. Gudija”).
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atspindžiai - A.Aleksandravičiaus nuotraukų parodoje (nuotraukos). ATN.lt

Profesorius Alfredas Bumblauskas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos šešėliai:

Kažkas atsitiko su Algimantu Aleksandravičiumi – sulaukė 50-mečio ir neatpažįstamai pakeitė savo kūrybą. Iki šiol išgarsėjęs ir laurus skynęs kaip portreto virtuozas, dabar jis veržiasi į tą sritį, kurioje įprasta ieškoti kuo tikslesnio, dokumentu virstančio vaizdo. Tai sritis, kurioje triūsia ne vienas iškilus fotomenininkas ir tarp kurių Algimantas gali pasirodyti šiek tiek bravūriškas, nes jis atsisako ieškoti nuotraukų kultūros paveldo registrams.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikini, kad Algimantas ieško to, ko negalėjo padaryti sudarydamas Lietuvos Tūkstantmečio veidą. Atrinkdamas iškiliuosius Lietuvos žmones ir reiškinius, jis tai darė taikydamas ypač griežtus atrankos kriterijus meninių fotografijų kokybei, ikifotografinius Tūkstantmečio šimtmečius paliko aprašyti istorikams. Tada klausėme: „Ką daryti su tais amžiais, kurių fotografija nesiekia, o jie nesistengė patekti net į knygą? Kaip tada sukurti Tūkstantmečio panteoną? Gal fotografuojant bent tai, kur šių nefotografiškų šimtmečių žmonės atgulė – pilkapius ir senąsias kapines, fotografuoti tai, kur dar šiandien galima nujausti esant protėvių šešėlius – piliakalnius ir senąsias bažnyčias, išlikusius medinius ir mūrinius dvarelius ar rezidencijas ir senamiesčių mūrus?“

Atrodo, kad Algimantas ir pradeda vaikščioti po senąją mūsų valstybę ieškodamas jos žmonių, o gal net ne tiek žmonių, kiek Lietuvos veidų, suvokdamas veidą kaip peizažą su šešėliais ir debesų dramomis. Tiesa, ne vienoje pasirodo ir žmonės, ir laikas čia tampa nebe toks svarbus: ar moterys, traukiančios į bažnyčią Barūnuose, ar berniukai, lakstantys dviračiais Medininkuose. Atrodo, kad taip galėjo būti ir prieš šimtmečius.

Šioje parodoje esamo ciklo fotografijos prasidėjo nuo visų šimtmečių žymiausio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos poeto Adomo Mickevičiaus jaunystės pėdsakų paieškų. Nors valstybės nebebuvo, Lietuva poetui buvo tėvynė, kurios vaizdiniai iškildavo prisimenant Naugarduką ir Svitezį, „Vėlinių“ ir „Pono Tado“ pasaulį. Šio pasaulio paieškos paprastai duoda menkus rezultatus – paveldo arba neišliko, arba jis tiek išdailintas, kad tampa net ne fotogeniškas. Lydos restauruoti pilies mūrai atrodo prasčiau nei ožkos Krėvos griuvėsiuose, jie kažkodėl visai neprimena Gražinos. O juk ji, pasak Mickevičiaus, – galingojo Lydos kunigaikščio dukra, nutekėjusi pas Liutaurą į Naugarduką. Gal todėl parodoje nerasime standartinių Adomo Mickevičiaus paveldo ir įpaveldinimo vietų, gal todėl Algimantas net ir Lydoje ieško kito matymo kampo. Net poetiškasis Naugardukas pamatomas šešėliuose, o stabtelima netoli Svitezio retai fotografuojamoje Raicoje, kur Adomą Mickevičių mena 1817 m. statyta šv. Barboros bažnyčia bei netoli Korčevo kaime – garsusis filaretų akmuo, prie kurio rinkosi Adomas Mickevičius, Tomas Zanas ir Ignotas Domeika. Stabtelima ir filaretų Jono Čečoto tėviškėje Padaroske ar Ignoto Domeikos Ščiutine. Čia šis pradėjo mokslus, o pijorų kolegijos rūmas tebemena garsiuosius mokslininkus Motiejų Dominyką Dogelį, Stanislovą Bonifacą Jundzilą ar Angelą Daugirdą.

Sustojama, kaip ir Gražina, atvedusi karius, prie Lietuvės (Litoukos) ežero, tarsi vanduo pasakytų daugiau nei išlikę mūrai. Ypač ten, kur mūrų neišliko: apie Radvilų Slucko didybę liudija tik muziejuose esančios garsiosios juostos, panoramos ir miesto planai, o pačiame Slucke – tik Slučės upelis, kaip ir netoliesi Chodkevičių bei Sapiegų Liachavičuose – tik Vedma. Neliko ir Brastos didybės, apie kurią galima spręsti iš Tvano laikų švedų ofortų. Visa senoji Brasta buvo sunaikinta po 1831 m. sukilimo statant imperijos pasienio tvirtovę, žinomą iš Antrojo pasaulinio karo pradžios, bet juk ji mena ir Adomo Mickevičiaus laikus.

Tik Napoleono Ordos graviūrose išliko Chodkevičių Mažeikava, į kurią paprastai užklysti ieškodamas LDK kultūros fenomeno cerkvės Murovankoje. Ji, kaip ir Synkovičių, laikoma gotikinės ir bizantinės architektūros simbiozės šedevru. Napoleonas Orda buvo nupiešęs ir Tado Kosciuškos gimtinę Kosave – jau 1857 m. Vandalinas Puslovskis restauravo legendinio žemiečio namelį, o dabar Kosave gali išvysti dar kartą atstatytą Kosciuškos sodybą ir pamatyti Puslovskių rūmus. Atrandama dar vienos LDK įžymybės Antano Tyzenhauzo gimtinė ir palaidojimo vieta Žaludkas su keistais, regis, kažkokiam filmui pastatytais vartais, už kurių – Četvertinskių rūmai, perduoti Baltarusijos KGB žiniai.

LDK šešėliai – ir Nemirų Iškolde su ankstyviausia provincine gotikine bažnyčia, ir Klecke su dominikonų bažnyčia, kur, regis, niekas nebeprisimena garsiosios pergalės prieš totorius. Gal daugiau LDK aidų Kiškų Liubčoje, Sapiegų Alšėnuose, o ypač Ružanuose, kur per rūmų arką matosi bažnyčia, per Tvaną priglaudusi Vilniaus vyskupijos kapitulą ir šv. Kazimiero palaikus. Dar daugiau aidų Radvilų Mire ir Nesvyžiuje, tačiau vis tiek neapleidžia įspūdis, kad visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštija yra tarsi šešėlis, o jos metafora tampa Gardino kapinės. Tiesa, Baltarusija – mums Lietuvoje dažnai užmirštamo LDK paveldo kraštas, tačiau Algimantas panašiai fotografuoja ir LDK paveldą Lietuvoje: Merkinėje ir Kernavėje, Medininkuose, Rokantiškėse ir Siesikuose. Vytautą tarsi mena brydė Senuosiuose Trakuose ir jo fundacija Švč. Mergelei Marijai prieš pat Žalgirį Naujuosiuose Trakuose, o jie patys uždengti sniego, o vaizdas primena grafikos kūrinį. Ūkuose paskendęs ir LDK metropolis Vilnius.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – šešėlių, bet ir atminties viešpatijoje.

Prof. dr. Alfredas Bumblauskas

Pagaliau Lietuva priartėjo prie savo tūkstantmečio. XI a. pr. vokiečių rašytiniame šaltinyje – Kvedlinburgo analuose – prie 1009 m. yra toks įrašas: „Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII, VII. Id. Martii petiit coelos“ („Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“). Šiame sakinyje pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

Kvedlinburgo analų nuorašo (XVI a. vid.) 31v lapo fragmentas, kuriame aprašyta (10-14 eil.) šv. Brunono žūtis Rusios ir Lietuvos pasienyje 1009 m. kovo 9 d. Nuorašas saugomas Drezdene, Saksonijos krašto, valstybės ir universiteto bibliotekoje (sign. - Q.133).

Kvedlinburgo analai, jau 1710 m. publikuoti žymiojo Gotfrydo Vilhelmo Leibnico (Gottfried Wilhelm Leibniz) “Scriptores rerum Brunsvicensium” antrame tome, į Lietuvos istoriją pateko greičiausiai per XIX a. šaltinių rinkinį „Scriptores rerum Prussicarum“, kurio I tome iš Kvedlinburgo analų buvo atspausdintos tik ištraukos su 1009 m. įvykio fragmentu. Į Lietuvos istoriją 1009-ieji pateko santykinai vėlai – tik su Adolfo Šapokos redaguota Lietuvos istorija ir tik kaip minėtas fragmentas iš „Scriptores rerum Prussicarum“. Žinutės trumpumas nulėmė, kad šis faktas nebuvo plačiau svarstomas Lietuvos istorijos požiūriu, juo labiau kad visi kiti šaltiniai (taip pat ir istoriografija), kuriuose kalbama apie šv. Brunono misiją, lokalizavo ją Prūsijoje. Vadinasi, Lietuvos paminėjimas buvo laikomas atsitiktinumu. Atrodė, kad pati Lietuva čia niekuo dėta, kad 1009-ieji nėra Lietuvos istorijos lūžis. Nekalbama nei apie valdovo krikštą, nei apie valstybę – tik apie kriminalą. Be to, matyt, negalėjome patikėti, kad Lietuva ir jos vardas yra tokie vėlyvi. Išmokyti Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus aisčius (baltus) tapatinti su lietuviais, vylėmės paskui šiuos Tėvynės patriarchus surasti dingusią baltų Atlantidą, todėl Kvedlinburgo analų žinutė atrodė fragmentiška ir atsitiktinė. Nors paprastai istorinėje kultūroje pirmasis reiškinio paminėjimas laikomas ir jo atsiradimu (pvz., pirmasis Vilniaus paminėjimas laikomas Vilniaus įkūrimu), toks turinys Lietuvos paminėjimui nebuvo suteikiamas, lyg ir viliantis, kad bus surasti kiti dokumentai, liudijantys daug didingesnę Lietuvos praeitį. Tačiau kol tai nepadaryta, buvo galima suteikti prasmę Lietuvos vardo išnirimui iš šaltinių tylos.

Žinant Lietuvos vardo likimą (jį kėsintasi sunaikinti: XVI a. vid., sudarant Liublino uniją, Lietuvą buvo siūloma pavadinti Naująja Lenkija, o XVIII a. pab. lietuvių žemes užgrobusi Rusija pavadino ją Šiaurės Vakarų kraštu), net ir jo tūkstantmečio paminėjimas yra prasmingas. Būtent tokia kukli „Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio“ formulė iš pradžių ir buvo pasirinkta.

Pirmasis atradimas: šv. Brunonas tikrai vyko į Lietuvą

Naują erą 1009-ųjų data pradėjo 1983 m., kai prof. Edvardas Gudavičius Lietuvos istoriją papildė ir kitais šv. Brunono misiją ir mirtį aprašančiais šaltiniais. Kvedlinburgo analai, kuriuose pasakojant apie šv. Brunono žūtį paminėta Lietuva, – ne vienintelis šaltinis apie šį įvykį. Jų yra daugiau, tai – Merzeburgo vyskupo Titmaro kronika (1012–1018 m.), Bavarijos vienuolio benediktino Viperto pasakojimas „Vyskupo Brunono pamokslavimo Prūsuose istorija“ (apie 1020 m.) ir italų teologo bei filosofo šv. Petro Damianio (žymus viduramžių XI a. filosofas, bažnyčios reformatorius, kuriam priklauso posakis „Filosofija yra teologijos tarnaitė“) „Šv. Romualdo gyvenimas“ (apie 1040 m.). Tačiau visi jie 1009 m. šv. Brunono misiją lokalizavo Prūsijoje.

Vis dėlto šiais laikais prieita prie išvados, kad tiksliausi yra būtent Kvedlinburgo analai, patvirtinantys saksų versiją, o kitos versijos – bavarų ir italų – yra tik tiesioginės ar netiesioginės pagrindinės versijos interpretacijos. Juk net XIII a., t. y. nuo minėtų įvykių praėjus daugiau kaip dviem šimtmečiams, net tokioje geografiškai artimoje šalyje kaip Lenkija visi baltai tebevadinami prūsais, o Mindaugas – prūsų karaliumi, pasakojama, kad jis kartu su lietuviais (!) užpuolęs Lenkiją. Visa tai įvertinus, atsirado galimybė panaudoti santykinai daug išsamesnius šv. Brunono misijos aprašymus ir paversti 1009-uosius tikru Lietuvos istorijos faktu. Kaip paaiškinti šį Kvedlinburgo kronikininkų informuotumą?

Šiandien Kvedlinburgas neatrodo išskirtinis – tokių miestų Vokietijoje nemažai, tačiau X a., kai Šventosios Romos imperatoriai buvo saksų hercogai, Saksonijos sostinė Magdeburgas buvo kartu ir imperijos sostinė. O Kvedlinburgas yra netoli Magdeburgo. Čia rezidavo, 936 m. mirė ir Šv. Servacijaus bažnyčioje palaidotas Saksų dinastijos pradininkas, imperatoriaus Otono I Didžiojo tėvas Henrikas I (valdė 912–936 m.). Prie Šv. Servacijaus bažnyčios buvo įkurtas moterų vienuolynas, funduotas Henriko I žmonos Matildos, – to meto saksų aukštuomenės merginų auklėjimo įstaiga. Šio vienuolyno abatės buvo glaudžiai susijusios su imperatorių gimine (1009 m. vienuolyno abatė buvo imperatoriaus Otono III sesuo Adelaidė). Žinios iš imperatoriaus dvaro Magdeburge galėjo patekti tiesiai į šį vienuolyną. Taip galėjo atsitikti ir su išlikusių gyvų šv. Brunono misijos dalyvių informacija – svarbu tai, kad jie (o kad jų būta, mini Vipertas) nebepainiojo Prūsijos su Lietuva. Vadinasi, šių kraštų jau turėjo nepainioti ir imperatoriaus dvaras Magdeburge, į kurį turėjo suplaukti tiksliausios žinios, o tai ir buvo užrašyta Kvedlinburgo analuose.

Kvedlinburgo šv. Servacijaus vienuolynas. Nuotrauka iš www.unesco.de.

Taigi padarykime pirmąją išvadą. Lietuva neatsitiktinai paminėta tais metais – 1009 m. į Lietuvą atvyko pirmasis krikščionybės skleidėjas vienuolis saksų grafo sūnus Brunonas Kverfurtietis (apie 974–1009 m.) ir čia buvo nužudytas. Galima sakyti: Kolumbas atrado Ameriką, o šv. Brunonas – Lietuvą. Šiuo požiūriu Lietuvos tūkstantmetis niekuo nenusileidžia, o gal net yra turiningesnis už 1996 m. minėtą Austrijos tūkstantmetį, kuris ženklino tiktai atsitiktinį Austrijos vardo paminėjimą viename bažnyčios dokumente. Ir juo labiau turiningesnis už 1896 m. minėtą Vengrijos tūkstantmetį, ženklinusį sutartinę madjarų genčių įsiveržimo į Panoniją datą.

Antrasis atradimas: Lietuvos „karaliaus“ krikštas

Svarbiausias įvykis išsamiuose – Viperto ir šv. Petro Damianio – šv. Brunono misijos aprašymuose yra „karaliaus“ Netimero apkrikštijimas. Taigi šv. Brunono misija prasidėjo kur kas sėkmingiau negu 997 m. tragiškai pasibaigusi šv. Adalberto (Vaitiekaus) misija Prūsuose – Netimeras pasirodė suprantąs krikščionybės prasmę ir net sugebąs diskutuoti teologiniais klausimais. Netimeras ir jo gentainiai įtikėję ir buvę apkrikštyti, jis net ketinęs palikti valdžią sūnui, o pats prisidėti prie šv. Brunono veiklos. Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai: atskirai gyvenantis Netimero brolis nukirsdino misionieriui galvą ir išžudė beveik visą jo palydą. Taigi Netimero krikštas 1009 m. – pirmasis krikštas Lietuvoje. Tiesa, tai krikštas, neįgijęs tąsos. Todėl jo negalima lyginti nei su Frankų valstybės kūrėjo Chlodvigo krikštu, kurio 1500-metis buvo minimas 1996 m., nei su Lenkijos valdovo Mieško krikštu 966 m., nei su Vengrijos valdovo šv. Stepono krikštu ir karūnacija 1000 m. Ir vis dėlto Netimero krikštas patvirtina, kad 1009-ieji – ne tik Lietuvos vardynos. Tai – pirma tiksli Lietuvos istorijos data, pirmas tikras Lietuvos istorijos siužetas.

Trečiasis atradimas: 1009 m. Lietuvos visuomenė

Jeigu priimtume tradicinę istorijos versiją, kad 1009-ųjų įvykiai klostėsi prūsų ar jotvingių žemėse, galėtume laukti, kad bus paanalizuoti šv. Brunono misiją aprašantys šaltiniai apie to meto minėtų genčių visuomenę. Tačiau to nedaryta. Į Netimero visuomenę pažvelgta tik šiais laikais. 1009 m. į Lietuvą atvyko pirmoji misija. Šv. Brunonas čia patraukė galbūt dėl to, kad kaimynai žinojo Lietuvą turint valdovą Netimerą. Šiandienos supratimu, Netimeras – ne karalius ir ne kunigaikštis: jis valdo tik vieną iš lietuvių genčių. Jis turi 300 vyrų kariauną – tai nedaug kaip valstybei, bet akivaizdžiai per daug genčiai. Kad Netimeras valdo nebe gentį, rodytų ir kiti dalykai: jo valdžia paveldima, genties teritoriją jis laiko savo tėvonija (patria) – ji aiškiai apibrėžta ir saugoma. Tai rodytų, kad jau turi būti pradėjusi formuotis genties vado nuosavybės teisė į žemę – didysis alodas. Tiesa, šis procesas prasidėjęs neseniai – vienas Netimero brolis atsidalijęs ir gyvena bei valdo atskirai (taigi šeima gali dalytis genties teritoriją), o kitas brolis tebegyvena kartu. Netimero buveinė vadinama rūmais, jis turi savo stabus, matyt, egzistuoja ir dievų panteonas, ir genties vado valdoma šventykla. Taigi Netimeras dar nelaikytinas valstybės valdovu, tačiau jis jau daugiau negu genties vadas.

Lietuvai 1009-ieji – tai ne šiais laikais minėti JAV (1973 m.), mongolų (2006 m.) ar Karolio Didžiojo imperijų (2000 m.) atsiradimai. Sunkiai ši data gretintina ir su 966-ųjų Lenkija ar su 1000-ųjų Vengrija – Lietuvos valstybę sukurs tik Mindaugas, o krikštas virs kristianizacija tik 1387 m. Istorikų nuomone, net palankiausioms aplinkybėms susiklosčius, Netimero Lietuva būtų tapusi valstybe tik maždaug po šimtmečio.

Vis dėlto šios interpretacijos rodytų, kad Lietuva 1009 m. buvo tapsmo iš genties į valstybę kelyje. Taigi Lietuva ne tik buvo atrasta, bet ir pati buvo atsiradusi. Vadinasi, nebus klaidos – 2009-aisiais reikia minėti ne tik Lietuvos vardą, bet ir Lietuvos tūkstantmetį.

1009-ųjų likimas

1040 m. (ar 1044 m., o gal buvo du žygiai) į Lietuvą žygiavo, ją nukariavo ir privertė mokėti duoklę Kijevo Rusios valdovas Jaroslavas Išmintingasis. Taigi 1009 m. siužete tarsi užkoduotas visas vėlesnis Lietuvos likimas: stojome, kritome ir vėl kėlėmės. Praėjo du šimtmečiai, Lietuva iš naujo kūrė savo valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, 1253 m. trumpai tapusią karalyste su savo pirmojo valdovo Mindaugo karūnacija. Nors ir atsimetusi nuo krikščionybės, vis dėlto vienintelė iš Rytų Baltijos regiono tautų ji atsilaikė prieš kryžiaus žygius. 1387 m. priėmusi krikščionybę, valdant Vytautui (valdė 1392–1430 m.), 1410 m. Lietuva galutinai sustabdė Vakarų agresiją Žalgiryje, tapo Vidurio Rytų Europos ir lotyniškosios Vakarų civilizacijos dalimi. Tokia ji išliko iki pat 1795 m., kai ją pasiglemžė Rusija. Tačiau XX a. Lietuva dar du kartus (1918 m. ir 1990 m.) kėlėsi kurdama moderniąją valstybę – Lietuvos Respubliką. Visus šiuos Lietuvos likimo vingius, regis, ir mato Lietuvos Tūkstantmečiui skirtų trijų monetų serijos kūrėjai. Trijose monetose – Lietuvos likimas, trijose monetose – Lietuvos tūkstantmetis.

Straipsnis pirmą kartą paskelbtas Lietuvos banko lankstinuke, išleistame kartu su pirmąja 100 litų moneta iš serijos, skirtos Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui. 2007 m.

Naujausia Kvedlinburgo analų edicija: Die Annales Quedlinburgenses. Hg. M. Giese (MGH SS rer. Germ., 72). Hannover, 2004

Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija: 1009-1795. Vilnius, 2005 (fragmentas)