Rezultatai

RADVILŲ PORTRETAI

Gegužės viduryje Baltarusijos spaudoje pranešta, kad Radvilų kolekcijos portretai, dabar esantys Lenkijoje, atstačius Nesvyžiaus rūmus bus perduoti kaip depozitai Baltarusijai. Jie turėtų būti eksponuojami Nesvyžiaus rūmų korpuse, kur dar prieš šimtą metų buvo Radvilų biblioteka.

Šis sprendimas buvo priimtas bendrame Baltarusijos ir Lenkijos komisijų posėdyje Poznanėje.

Daugiau žr.:
Портреты коронованных особ. Удастся ли возродить знаменитую Несвижскую картинную галерею Радзивиллов? (Беларусь Сегодня)

MINSKE PAMINĖTA GEGUŽĖS 3–IOSIOS KONSTITUCIJA

Lietuvos Respublikos ambasadoje Baltarusijoje gegužės 13 d. buvo paminėta 1791 m. gegužės 3–iosios Konstitucija. Ambasada organizavo „apskritojo stalo“ diskusiją, kurioje dalyvavo Lietuvos ir Baltarusijos istorikai bei žurnalistai.

Lietuvai atstovavo dr. Eligijus Raila (VU Istorijos fakultetas), dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (Lietuvos Istorijos institutas), filosofas Vytautas Ališauskas. Baltarusijos istorikų pozicijas išsakė Jevgenijus Aniščenka (Nacionalinis Baltarusijos istorijos archyvas), Ivanas Saverčanka (Baltarusijos MA Literatūros institutas), Andrejus Radaman (Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijos akademija), Timofejus Akudovič (Europos Humanitarinis Universitetas) ir rašytojas bei istorikas Vladimiras Arlov.

Pagal LR ambasados Baltarusijoje ir TUT.BY informaciją

PARODA „SLUCKO JUOSTOS“

Minske Nacionaliniame dailės muziejuje gegužės 5 d. buvo atidaryta garsiųjų Slucko juostų – vienų iš LDK paveldo aukso fondo daiktų – paroda. Ji veiks beveik visus metus.

Parodoje eksponuojamos 8 Slucko juostos iš Maskvos Istorijos muziejaus, 2 juostų fragmentai iš Nacionalinio dailės muziejaus (Minskas), o taip pat bajorų Juozapo Zavišos (po 1736 m.), Juozapo Žagelio (XVIII a. pab.- XIX a. pr.) ir Tado Bogdanavičiaus (1891) portretai, kuriuose pavaizduotos Slucko juostos kaip sarmatiško kostiumo dalis.

Daugiau žr.:
Возвращение златотканых чудес (Беларусь Сегодня)
Слуцкія паясы (Нацыянальны мастацкі музей Рэспублікі Беларусь)

XVIII a. viduryje Lietuvos ir Lenkijos valstybėse pradėtas socialines ir politines reformas vainikavo 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija – „Valdymo įstatymas“. Tačiau ši konstitucija netapo paskutiniu Ketverių metų seimo akordu.

Valstybės pagrindų reformą užbaigė 1791 m. spalio 20 dieną priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“ (orig. „Zaręczenie wzaiemne Oboyga Narodów“), tapęs esmine konstitucijos pataisa. Seimui ją pateikė Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega. Jo projektą parėmė ir karalius Stanislovas Augustas, būgštavęs, kad nesutarimus tarp Lenkijos ir Lietuvos savo tikslams gali išnaudoti konstitucijos reformoms priešiška Rusija. Seimas „Įsipareigojimą“ priėmė vienbalsiai, ir spalio 22 d. jis buvo įtrauktas į teismo knygas. Šis įstatymas nedviprasmiškai teigė, kad Lietuvos „provincija“ yra kažkas kita, nei Mažosios Lenkijos ir Didžiosios Lenkijos provincijos.

Jei Lietuvos pasiuntinių ir senatorių paramą Gegužės 3 d. konstitucijai galėtume traktuoti kaip nuolaidą Lenkijai, padarytą dėl visos Respublikos interesų, tai ir „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimą“ galime vertinti kaip Lenkijos delegatų nuolaidą Lietuvai. Tai stiprino Lietuvos ir Lenkijos „politinių tautų“ konsolidaciją. Pagal „Įsipareigojimą“ Lietuva privalėjo būti atstovaujama taip, kad turėtų po lygų narių skaičių (kaip ir Lenkija) centrinėse valdžios institucijose. Pusė Iždo ir Karo komisijų bei trečdalis Policijos komisijos narių turėjo būti iš Lietuvos: „Abiejų Tautų karo komisiją ir iždo komisiją turi sudaryti po lygiai asmenų – pusė iš Karūnos, o kita pusė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos“. Komisijoms paeiliui tiek pat laiko turėjo pirmininkauti Lietuvos ir Lenkijos atstovai. Lietuvos iždo viešųjų įplaukų kasa privalėjo likti jos teritorijoje, o Lietuvos piliečių Ginčius su iždu ir toliau turėjo nagrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos iždo teismas.

Buvo pabrėžta, kad „Įsipareigojimas“ tampa pacta conventa dalimi, kuriam privalės prisiekti būsimi valdovai ir jų įpėdiniai. Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pradėtos traktuoti kaip dvi lygiavertės politinės partnerės. Kitaip negu istoriografinė versija, pabrėžusi Lietuvos išnykimą Karūnos glėbyje, būtų galima teigti, kad anuometinė Lietuvos visuomenė išsaugojo šalies istorinio atskirumo ir savarankiškumo tradiciją.

Doc. dr. E. Raila