2010-04-15 
Prof. dr. Alfredas Bumblauskas
1410 m. Žalgirio mūšis – dalyvavusių karių skaičiumi vienas didžiausių mūšių Viduramžių istorijoje. Lietuvos istorijoje su juo siejama beveik 200 metų trukusių karų su Vokiečių ordinu pabaiga, su Žemaitijos susigrąžinimu, kas įtvirtino vakarinę Lietuvos sieną vėlesniems 500 metų. Jau amžininkų pramintas Didžiuoju, jis giliai įsirėžė į tautų – lenkų, lietuvių, vokiečių, baltarusių, ukrainiečių, rusų, moldavų, čekų – istorinę sąmonę. Tačiau kaip nė vienai kitai tautai (net labiau nei lenkams), lietuviams Žalgiris tapo Lietuvos istorijos kulminacija. Šiandien šis vaizdinys koreguojamas. Vytauto laikai – ne tiek Lietuvos istorijos viršūnė, kiek Lietuvos tapsmo Europos dalimi pradžia. Šio proceso nebūtų be Žalgirio pergalės. Žalgirio pergale Lietuva išvengė prūsų likimo alternatyvos: nukariavimo ir suvokietinimo. Lietuva tapo Europos kaip tautų civilizacijos subjektu, o prūsų neliko, liko tik jų vardas.
Jogailos ir Vytauto majestotiniai antspaudai prie 1413 m. Horodlės sutarties
Antra vertus nėra interpretacijos, kurioje Žalgirio mūšis nebūtų laikomas didžiausia Lietuvos ginklo pergale, pasiekta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo karo genijaus. Vis dėlto ši pergalė nebūtų buvusi pasiekta be sąjungos su Lenkija, kuri leido sutelkti abiejų valstybių karines pajėgas. Būtent Jogaila, Lenkijos karalius ir Lietuvos aukščiausiasis kunigaikštis, į mūšį atvedė sunkiąją lenkų raitiją. Abu valdovai 1410 m. liepos pradžioje prie Vyslos sujungę abi kariuomenes (18–20 tūkst. karių) įžengė į Vokiečių ordino žemes. Nors ne tokia skaitlinga, tačiau geriau ginkluota Vokiečių ordino kariuomenė (apie 12 tūkst.), vadovaujama didžiojo magistro Ulricho von Jungingeno, talkinama kviestinių riterių iš visos Europos užkirto kelią tolesniam sąjungininkų žygiui. 1410 m. liepos 15 d. jungtinė Lenkijos (51 vėliava) ir Lietuvos (40 vėliavų) ir Vokiečių ordino kariuomenės (52 vėliavos) sustojo viena priešais kitą laukuose šalia Griunfeldo kaimo. Tačiau ir tos dienos rytą Jogaila, paskyręs Vytautą vyriausiu karo vadu visai jungtinei kariuomenei, labiau laukė derybų su ordinu, nei mūšio – tęsė laiką, klausydamas mišių ir šventindamas riterius.
Žalgirio mūšis D. Schillingo kronikoje. XV a. II p.
Nelaukęs Jogailos įsakymo Vytautas, nepaprastai rizikuodamas, pirmasis metė į mūšį Lietuvos kariuomenę, stovėjusią dešiniajame flange, tuo išprovokuodamas prieš lietuvius stovėjusio Vokiečių ordino kariuomenės svečių riterių pleišto, vadovaujamų maršalo Fridricho von Wallenrodo, puolimą. Po valandą trukusio susirėmimo, ir į mūšį įsitraukus lenkų pajėgoms kairiajame flange, lietuviai neatlaikydami spaudimo ėmė imituodami bėgimą trauktis, kas paskatino visą Ordino kariuomenės flangą juos vytis, išardant rikiuotę ir atsiskiriant nuo kitų pajėgų. Šiuo manevru lietuviai neutralizavo Vokiečių ordino svečių riterių pleištą, tačiau šis manevras būtų tapęs niekiniu jeigu nebūtų atsilaikęs kairysis jungtinės kariuomenės flangas, kuriame kovėsi lenkų sunkiosios raitijos pleištas ir prie kurio prisijungė rinktiniai LDK kariuomenės daliniai – Smolensko pulkai. Įsitraukusi į mūšį sunkioji lenkų raitija, pasinaudodama skaičiaus persvara, ėmė spausti dešinįjį Ordino sparną. Ulrikui Jungingenui neliko nieko kito, kaip su rezervu įsijungti į mūšį. Tai išlygino padėtį, bet rezervų turėjo ir lenkai. Pasirodžius jiems, mūšis pakrypo Ordino nenaudai, ėmė reikštis lenkų skaičiaus pranašumas. Kaip tik tuo metu grįžo persirikiavusios lietuvių vėliavos, dar labiau padidindamos sąjungininkų pranašumą ir iš esmės nulemdamos mūšio baigtį. Žuvo pats didysis magistras Ulrichas von Jungingenas, daug kitų vadų, per 200 riterių, o tai reiškia, kad nuostoliai skaičiuojami tūkstančiais, kadangi krito ir su jais buvę tarnai. Milžiniškų nuostolių patyrė ir jungtinė Lietuvos bei Lenkijos kariuomenė. Į Lietuvą grįžo tik kas antras žmogus. Tačiau Žalgirio mūšis buvo laimėtas.
Vytautas, 1410 m. liepos 15-osios rytą buvęs karvedys pralaimėtojas (1399 m. Vorsklos mūšis), vakare tapo epochos masto kautynių nugalėtoju. Šiandien jis kartais gretinamas su žymiausiais Europos karvedžiais – prancūzų maršalu Turenne, austrų karvedžiu Eugenijumi Savojiečiu, prūsų karaliumi Frydrichu II, rusų maršalu Suvorovu.
Žalgirio mūšis. Dail. J. Matejka, 1878 m.
Šiandien visiems gerai žinomas centrinis motyvas garsaus lenkų tapytojo Jano Matejkos (1838–1893) kūrinyje „Žalgirio mūšis“ (baigtas 1878 m.), kuris tapo Lenkijos nacionaliniu simboliu. Tai kartu ir vienas iškiliausių dailės kūrinių, vaizduojantis Lietuvos istoriją. Atspausdinus kūrinio reprodukciją 1936 m. Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“, Matejkos paveikslas įėjo ir į lietuvių nacionalinę savimonę kaip vienas svarbiausių „lietuviškosios“ istorinės dailės galerijos kūrinių, kurio centre – triumfuojančio Vytauto figūra.
