Rezultatai

XVII a. 4 deš. Biržuose Radvilos pradėjo statyti antrąją pilį (pirmoji buvo sugriauta švedų 1625 m.). Jau tuomet šios tvirtovės arsenalas pasižymėjo gausumu. Patrankų buvo mažiau nei Varšuvos ar Marienburgo arsenaluose, tačiau pranoko Dancigo, Lvovo, Baro, Kameneco arsenalų turtus.

1704 m. Šiaurės karo metu (1700 - 1721) ir antroji tvirtovė švedų buvo sugriauta. Gausus arsenalo rinkinys atsidūrė švedų, o vėliau - rusų rankose.

Nors Biržai visada priklausė etninei Lietuvai, 1963 m. Sovietų Sąjunga Radviloms priklausiusias patrankas “sugrąžino” Lenkijai kaip lenkų kultūros paveldo dalį. Šiandien jos saugomos Varšuvos Karo muziejuje.

Radvilų patrankos Varšuvos Karo muziejuje.

TV laidos “Būtovės slėpiniai” fragmentas.

Šioje Thesaurus dalyje pristatomos ir talpinamos rekonstruojamos realiai egzistavusios kolekcijos, kurios šiandien yra išbarstytos įvairiose pasaulio paveldo institucijose.

Viena pirmųjų tokių rekonstruojamų realių kolekcijų - Baltarusijos iniciatyva pradėtas įgyvendinti tarptautinis projektas „Radvilų Archyvas“, kurio tikslas, dalyvaujant Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos atstovams, sukurti virtualų Radvilų Nesvyžiaus archyvą ir biblioteką.

Tokia virtualia rekonstruota kolekcija galėtų būti ir svarbiausias LDK šaltinis - Lietuvos Metrika. Tai - kanceliarijos knygos, valstybinis, seniausias, pagrindinis LDK archyvas. Jis formavosi nuo XIV a. pab. iki 1794 metų. Šiandien didžioji dalis Lietuvos Metrikos knygų saugoma Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje (f. 389, apie 600 knygų). Dalis LM knygų yra Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje, Čartoriskių bibliotekoje Krokuvoje, viena – Vilniuje, Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje (f. 16-119).

Архивы и библиотеки Радзивиллов станут доступны в цифровом виде (2007.04.27)

Реализация проекта виртуальной реконструкции библиотеки Радзивиллов (2008.08.29)

XVIII a. viduryje Lietuvos ir Lenkijos valstybėse pradėtas socialines ir politines reformas vainikavo 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija – „Valdymo įstatymas“. Tačiau ši konstitucija netapo paskutiniu Ketverių metų seimo akordu.

Valstybės pagrindų reformą užbaigė 1791 m. spalio 20 dieną priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“ (orig. „Zaręczenie wzaiemne Oboyga Narodów“), tapęs esmine konstitucijos pataisa. Seimui ją pateikė Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega. Jo projektą parėmė ir karalius Stanislovas Augustas, būgštavęs, kad nesutarimus tarp Lenkijos ir Lietuvos savo tikslams gali išnaudoti konstitucijos reformoms priešiška Rusija. Seimas „Įsipareigojimą“ priėmė vienbalsiai, ir spalio 22 d. jis buvo įtrauktas į teismo knygas. Šis įstatymas nedviprasmiškai teigė, kad Lietuvos „provincija“ yra kažkas kita, nei Mažosios Lenkijos ir Didžiosios Lenkijos provincijos.

Jei Lietuvos pasiuntinių ir senatorių paramą Gegužės 3 d. konstitucijai galėtume traktuoti kaip nuolaidą Lenkijai, padarytą dėl visos Respublikos interesų, tai ir „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimą“ galime vertinti kaip Lenkijos delegatų nuolaidą Lietuvai. Tai stiprino Lietuvos ir Lenkijos „politinių tautų“ konsolidaciją. Pagal „Įsipareigojimą“ Lietuva privalėjo būti atstovaujama taip, kad turėtų po lygų narių skaičių (kaip ir Lenkija) centrinėse valdžios institucijose. Pusė Iždo ir Karo komisijų bei trečdalis Policijos komisijos narių turėjo būti iš Lietuvos: „Abiejų Tautų karo komisiją ir iždo komisiją turi sudaryti po lygiai asmenų – pusė iš Karūnos, o kita pusė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos“. Komisijoms paeiliui tiek pat laiko turėjo pirmininkauti Lietuvos ir Lenkijos atstovai. Lietuvos iždo viešųjų įplaukų kasa privalėjo likti jos teritorijoje, o Lietuvos piliečių Ginčius su iždu ir toliau turėjo nagrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos iždo teismas.

Buvo pabrėžta, kad „Įsipareigojimas“ tampa pacta conventa dalimi, kuriam privalės prisiekti būsimi valdovai ir jų įpėdiniai. Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pradėtos traktuoti kaip dvi lygiavertės politinės partnerės. Kitaip negu istoriografinė versija, pabrėžusi Lietuvos išnykimą Karūnos glėbyje, būtų galima teigti, kad anuometinė Lietuvos visuomenė išsaugojo šalies istorinio atskirumo ir savarankiškumo tradiciją.

Doc. dr. E. Raila

Dabartinė Lietuvos valstybinė siena susiklostė tik XX a. Iki tol Lietuva gyveno valstybės erdvėje, kuri Vytauto laikais buvo apėmusi šiandieninę Baltarusiją, Ukrainą, dalį Rusijos bei Lenkijos, o nuo XVI a. ir šių dienų Latviją. Taip už dabartinės Lietuvos ribų liko didelės teritorijos, kuriose šiandien išliko ne viena senosios Lietuvos valstybės (LDK) paveldo vertybė. Kartu Lietuva iki pat XX a. pab. gyveno karų ir okupacijų epochoje.

LDK paveldo vertybės buvo naikinamos, grobstomos, išvežamos svetimų kariuomenių ir okupantų. Taip prievartiniu keliu LDK paveldas atsidūrė Rusijos (pvz., Lietuvos Metrika), Švedijos (pvz., karo trofėjai, daugiausia karinės vėliavos) ar Vokietijos atminties saugyklose. Taip pat kilnojamasis LDK paveldas judėjo natūraliu būdu. Pvz., LDK valdovų ir didikų aktai ar laiškai atsidūrė adresatų dvarų archyvuose. Šiandien Maskvoje saugomi Stepono Batoro laiškai Jonui IV Žiauriajam, Austrijos valstybės archyve Vienoje – Zigmanto Senojo ar Zigmanto Augusto laiškai imperatoriams, o sutartys su Vokiečių ordinu – Slaptajame Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo archyve Berlyne. Bendrų valdovų dėka daugelis paveldo vertybių judėjo tarp Lietuvos ir Lenkijos ar Lietuvos ir Švedijos. Kai kurios kilnojamosios vertybės atsidūrė užsienyje dovanojimų ar kolekcionavimo būdu. Taip XVI a. Radvilų ir Stepono Batoro šarvai pateko į Austriją, Tirolio grafo Ferdinando rinkinį (šiandien saugomi Meno istorijos muziejuje Vienoje). Į įvairias bibliotekas ir kolekcijas keliavo LDK knygos. Šiandien senieji Lietuvos spaudiniai pasklidę nuo Upsalos ir Helsinkio iki Sofijos ir Romos, nuo Kembridžo ir Oksfordo iki Tomsko ir Irkutsko.

Šią taurę Rusijos caras Petras I Didysis (1682 – 1725) 1709 m. dovana LLV valdovui Augustui II Stipriajam (1697 – 1733). Ji buvo pagaminta iš aukso, kurį 1563 m. Maskvos kariuomenė išsivežė užėmusi ir apiplėšusi istorinės Lietuvos miestą Polocką (dab. Baltarusija). Dabar ši auksinė taurė saugoma Drezdene (Vokietija).

Pastaraisiais dešimtmečiais išplėtotos skaitmeninės technologijos leidžia surinkti ir padaryti prieinamu visuomenei šį išbarstytą senosios Lietuvos valstybės paveldą. Šiuo tikslu ir pradėtas kurti „MDL Thesaurus“. Dar vienas iš tikslų – padėti nuslopinti politines ir kultūrines įtampas, kylančias dėl paveldo priklausomybės problemų, akcentuojant, kad senosios Lietuvos valstybės (LDK) paveldas yra bendras Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ar Latvijos paveldas.

Šioje saugykloje LDK paveldo vertybės komplektuojamos šiais principais:

• Pristatomos jau egzistuojančios virtualios kolekcijos, kurios apima LDK laikų medžiagą ar net istoriškai LDK susiformavusius rinkinius;

 

• Virtualioje erdvėje rekonstruojamos realiai egzistavusios, o šiandien išbarstytos kolekcijos kitose šalyse;

 

• Mdl.lt kaupiamos ir formuojamos virtualios kolekcijos, naudojantis jau įskaitmeninta medžiaga (LDK rankraščių ir senųjų spaudinių kolekcija iš virtualių Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ir kt. atminties institucijų, kuriuose įskaitmeninti žymiai platesni geografiškai ir chronologiškai rinkiniai). Taip pat skaitmeniname patys. Ateityje dalis kaupiamų rinkinių suformuos “idealiąsias” kolekcijas;

 

• Istorinės atminties akademijos (IAA) ir kitų institucijų formuojamos “idealiosios” LDK paveldo kolekcijos.