Rezultatai

Vilniuje, Žvėryno rajone prie Neries guli akmuo, kuriame iškalti Gediminaičių stulpai. Šis akmuo - didžiojo kunigaikščio valdų riboženklis. Akmuo datuojamas XV a. II p. - XVI a. pr. Taigi, Žvėryno akmenyje iškalti vieni ankstyviausių Gediminaičių stulpų.

Žinoma, kad XIX a. vid. už keleto kilometrų dešiniajame Neries aukštupio krante gulėjo dar vienas akmuo su tokiu ženklu.

Žvėryno akmuo, 2008 m. Mariaus Abalikštos nuotr.

Literatūra:
Tautavičius, A. Ženklai akmenyse // Mokslas ir gyvenimas. 1966, nr. 12, p. 24-25;

Gudavičius, E. Niūronių (Trakų raj.) ir Žvėryno (Vilniaus m.) akmenų paskirtis ir jų panaudojimo laikas // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1982, t. 4 (81), p. 86-91;

Bumblauskas, A. Senosios Lietuvos istorija: 1009 – 1795. Vilnius: Paknio leidykla, 2005, p. 67.

Šioje Thesaurus dalyje pristatomos ir talpinamos rekonstruojamos realiai egzistavusios kolekcijos, kurios šiandien yra išbarstytos įvairiose pasaulio paveldo institucijose.

Viena pirmųjų tokių rekonstruojamų realių kolekcijų - Baltarusijos iniciatyva pradėtas įgyvendinti tarptautinis projektas „Radvilų Archyvas“, kurio tikslas, dalyvaujant Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos atstovams, sukurti virtualų Radvilų Nesvyžiaus archyvą ir biblioteką.

Tokia virtualia rekonstruota kolekcija galėtų būti ir svarbiausias LDK šaltinis - Lietuvos Metrika. Tai - kanceliarijos knygos, valstybinis, seniausias, pagrindinis LDK archyvas. Jis formavosi nuo XIV a. pab. iki 1794 metų. Šiandien didžioji dalis Lietuvos Metrikos knygų saugoma Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje (f. 389, apie 600 knygų). Dalis LM knygų yra Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje, Čartoriskių bibliotekoje Krokuvoje, viena – Vilniuje, Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje (f. 16-119).

Архивы и библиотеки Радзивиллов станут доступны в цифровом виде (2007.04.27)

Реализация проекта виртуальной реконструкции библиотеки Радзивиллов (2008.08.29)

Gerbiami Kolegos,

Kviečiame dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje
Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse

Konferencija vyks 2008 m. gegužės 12-14 d. Vilniuje, Lietuvos istorijos institute
adresas: Kražių 5, LT – 01108, Vilnius
tel. (8-5) 231 44 36
faksas (8-5) 261 14 33

Konferencija yra bendras Lietuvos ir Lenkijos mokslo institucijų projektas.
Rengėjai: Lietuvos istorijos institutas; Lietuvos mokslų akademija, Liublino Jono Pauliaus II katalikų universiteto I Naujųjų laikų istorijos katedra; Varmijos-Mozūrijos universiteto Olštyne Humanitarinis skyrius. Organizuojant prisidės Lenkijos mokslų akademijos Liublino skyrius.

Mokslinis komitetas:
habil. dr. Kasparek Norbert, Varmijos-Mozūrijos universitetas Olštyne
dr. Medišauskienė Zita, Lietuvos istorijos institutas
habil. dr. Niebelski Eugeniusz, Liublino Jono Pauliaus II katalikų universitetas
habil.dr. Prašmantaitė Aldona, Lietuvos istorijos institutas, Varmijos-Mozūrijos universitetas Olštyne
prof. habil. dr. Tyla Antanas, Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos mokslų akademija

Organizacinis komitetas:
mgr. Korybut-Marciniak Maria, e-mail: mariakorybut@o2.pl
mgr. Mastianica Olia, e-mail: mastianica@istorija.lt
habil. dr. Prašmantaitė Aldona, e-mail: aldopras@post.skynet.lt

2008 m. sukanka 145 m. nuo sukilimo pradžios. Esminius XIX a. buvusios Abiejų Tautų Respublikos visuomenės pokyčius inspiravusiuose 1863-1864 m. sukilimo įvykiuose reikšmingas vaidmuo teko Bažnyčiai. Katalikų dvasininkija bene daugiausia nuo Rusijos valdžios represijų nukentėjęs to meto visuomenės sluoksnis. Tačiau ar tai reiškia, kad katalikų dvasininkai visuotinai rėmė sukilimą ir vienokia ar kitokia forma jame dalyvavo? Pastaraisiais metais atlikti Liublino ir Palenkės katalikų dvasininkijos tyrimai (E. Niebelski) įgalina argumentuotai koreguoti iki šiol istoriografijoje vyravusius teiginius apie masinį katalikų dvasininkijos įsitraukimą į 1861-1864 m. įvykius. Kokia padėtis buvo kitose vyskupijose? Koks vaidmuo teko vienuolijoms ir vienuolystės įžadais susaistytai dvasininkijai? V. Merkio studija apie Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių (1999 m.), kurioje pateikti nauji vyskupo santykio su sukilimu vertinimai, įgalina atmesti funkcionuojantį vyskupo-sukilimo priešininko istoriografinį stereotipą. Kiek korektiški yra kitų vyskupijų hierarchų pozicijos 1861-1864 m. įvykių atžvilgiu istoriografiniai vertinimai? Kaip į 1861-1864 m. įvykius buvo (jei/ar buvo) įsitraukusi ne tik katalikų, bet ir unitų, protestantų, stačiatikių dvasininkija?

Diskutuoti siūlomos temos:

1. krikščioniškosios dvasininkijos dalyvavimas/nedalyvavimas 1861-1864 m. įvykiuose;
2. sukilėlių valdžios laikysena krikščioniškosios dvasininkijos atžvilgiu;
3. imperinės valdžios politika krikščioniškosios dvasininkijos atžvilgiu;
4. istoriografijos mitai ir stereotipai;
5. krikščioniškosios dvasininkijos vaidmens 1861-1862 m. manifestacijose ir 1863-1864 sukilime atspindžiai dailėje ir literatūroje.

Organizatoriai tikisi, jog krikščioniškosios dvasininkijos ir 1863 m. sukilimo problematika besidominčių mokslininkų iš Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos sukvietimas prie bendro diskusijų stalo įgalins išsiaiškinti vykdomų tyrimų tendencijas, aptarti naujų tyrimo aspektų bei temų galimybes. Konferencijos tikslas – tarpdisciplininių tyrimų kontekste konstruoti kompleksinį krikščioniškosios dvasininkijos vaidmens 1861-1862 m. manifestacijose ir 1863-1864 sukilimo įvykiuose modelį, kurti duomenų bazę lyginamiesiems tyrimams.

Pranešimų temas (su trumpa anotacija), nurodant prelegento mokslo laipsnį, vardą, atstovaujamą mokslo instituciją ir kontaktinį adresą, prašome siųsti adresu: Aldona Prašmantaitė, Lietuvos istorijos institutas, Kražių 5, LT-01108 Vilnius, e-mail: aldopras@post.skynet.lt; prasmantaite@istorija.lt; arba Olia Mastianica, email: mastianica@istorija.lt iki 2008 sausio 15 d. Pranešimui skiriama 20 min. Organizatoriai tikisi pranešimų lietuvių, lenkų, rusų kalba, tad konferencijos metu numatomas sinchroninis vertimas. Iki 2008 vasario 15 d. informuosime apie pranešimo įtraukimą į konferencijos programą.

Konferencijos medžiagą planuojama išleisti atskira knyga 2008 m. Straipsnį kartu su santrauka (iki 1 aut. lanko, 40 000 spaudos ženklų) prašome pateikti 1,5 intervalu surinktą ir išspausdintą 1-ą egzempliorių. Kartu prašome pridėti (ar elektroniniu paštu kaip priedą persiųsti) spaudai teikiamą tekstą įrašytą į elektroninę laikmeną Microsoft Word for Windows formatu New Times Roman šriftu. Tekstus spaudai iki 2008 m. birželio 1 d. prašome siųsti ar atnešti adresu: Aldona Prašmantaitė, Kražių 5, LT -01108, Vilnius.

2007 m. gruodžio 1 d., šeštadienį, Vilniaus Universiteto Mažojoje Auloje įvyko projekto LDK paveldo „dalybos“ II seminaras

„LDK PAVELDO „DALYBOS“: TAUTINĖ BALTARUSIŲ ISTORIOGRAFIJOS MOKYKLA“.

Pranešimus skaitė:
Dr. Viačeslav Nosevič (Baltarusijos elektroninės dokumentacijos mokslo tiriamasis centras, Minskas) - “Проблемы образования ВКЛ: обзор белорусской историографии“ bei dr. Aleh Dziarnovič (Baltarusijos mokslų akademijos Istorijos institutas, Minskas) - „Этнополитическая структура ВКЛ в представлениях современной белорусской историографии“. Seminarą moderavo prof. dr. A. Bumblauskas (VU), koreferentai - prof. Edvardas Gudavičius (VU) ir dr. Artūras Dubonis (Lietuvos istorijos institutas).

XVIII a. viduryje Lietuvos ir Lenkijos valstybėse pradėtas socialines ir politines reformas vainikavo 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija – „Valdymo įstatymas“. Tačiau ši konstitucija netapo paskutiniu Ketverių metų seimo akordu.

Valstybės pagrindų reformą užbaigė 1791 m. spalio 20 dieną priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“ (orig. „Zaręczenie wzaiemne Oboyga Narodów“), tapęs esmine konstitucijos pataisa. Seimui ją pateikė Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega. Jo projektą parėmė ir karalius Stanislovas Augustas, būgštavęs, kad nesutarimus tarp Lenkijos ir Lietuvos savo tikslams gali išnaudoti konstitucijos reformoms priešiška Rusija. Seimas „Įsipareigojimą“ priėmė vienbalsiai, ir spalio 22 d. jis buvo įtrauktas į teismo knygas. Šis įstatymas nedviprasmiškai teigė, kad Lietuvos „provincija“ yra kažkas kita, nei Mažosios Lenkijos ir Didžiosios Lenkijos provincijos.

Jei Lietuvos pasiuntinių ir senatorių paramą Gegužės 3 d. konstitucijai galėtume traktuoti kaip nuolaidą Lenkijai, padarytą dėl visos Respublikos interesų, tai ir „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimą“ galime vertinti kaip Lenkijos delegatų nuolaidą Lietuvai. Tai stiprino Lietuvos ir Lenkijos „politinių tautų“ konsolidaciją. Pagal „Įsipareigojimą“ Lietuva privalėjo būti atstovaujama taip, kad turėtų po lygų narių skaičių (kaip ir Lenkija) centrinėse valdžios institucijose. Pusė Iždo ir Karo komisijų bei trečdalis Policijos komisijos narių turėjo būti iš Lietuvos: „Abiejų Tautų karo komisiją ir iždo komisiją turi sudaryti po lygiai asmenų – pusė iš Karūnos, o kita pusė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos“. Komisijoms paeiliui tiek pat laiko turėjo pirmininkauti Lietuvos ir Lenkijos atstovai. Lietuvos iždo viešųjų įplaukų kasa privalėjo likti jos teritorijoje, o Lietuvos piliečių Ginčius su iždu ir toliau turėjo nagrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos iždo teismas.

Buvo pabrėžta, kad „Įsipareigojimas“ tampa pacta conventa dalimi, kuriam privalės prisiekti būsimi valdovai ir jų įpėdiniai. Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pradėtos traktuoti kaip dvi lygiavertės politinės partnerės. Kitaip negu istoriografinė versija, pabrėžusi Lietuvos išnykimą Karūnos glėbyje, būtų galima teigti, kad anuometinė Lietuvos visuomenė išsaugojo šalies istorinio atskirumo ir savarankiškumo tradiciją.

Doc. dr. E. Raila